10.3. KAIP SIEKTI SAVO TIKSLŲ?Skaityti: 9 mins

Kiekvienas žmogus turi tikslų gyvenime. Net ir tais atvejais, kai apie tai negalvoja. Išsikeltų tikslų siekimas suteikia gyvenimui prasmės. Jeigu žinote, ko norite, ir to siekiate, Jums  bus lengviau nugalėti  kliūtis.  Kliūtys ir problemos gali kilti iš išorės arba iš vidaus. Nerimas, baimė, liūdesys, nusivylimas, pyktis, abejones ar nepasitikėjimą savimi išreiškiančios mintys – tai vidiniai trukdžiai, neleidžiantys gyventi visaverčio gyvenimo. Kaip sau padėti?

Prasmingai eiti gyvenimo keliu  gali padėti keletas psichologinių nuostatų.

Visų pirma galite įsivardinti sau ir įsisąmoninti vertybes, kurios gali tapti Jūsų kelrodžiu. Vertybės yra  svarbūs ir reikšmingi dalykai, kuriais neabejojate. Pavyzdžiui, vertybė gali būti santykiai su šeimos nariais, prasmingas darbas, geras išsilavinimas, karjera, tam tikrų etinių ar religinių įsitikinimų laikymasis. Vadovaudamiesi vertybėmis galite sukurti atskirų gyvenimo etapų tikslus. Pavyzdžiui, sėkmingai užbaigti studijas arba sukurti gerus santykius su širdies draugu ar drauge. Tada galite pereiti į kitą etapą ir įsisąmoninti, kad siekdami tikslo būtinai susidursite su išoriniais ir vidiniais sunkumais.

Įveikiant išorinius sunkumus Jums gali padėti problemų sprendimo metodika.

Vidiniais trukdžiais dažniausiai tampa Jūsų smegenų „produktai“ – mintys, emocijos ar jausmai, taip pat įsitikinimai. Čia padeda minčių keitimo metodika.

Čia pateikiame dar keletą būdų, kaip galite žiūrėti į savo gyvenimo tikslų siekimą ir kliūčių įveikimą. Perskaitykite tris istorijas „Monstrai autobuse“, „Mes ne oras, mes dangus“, „Mes ne šachmatai, mes šachmatų lenta“ ir tekstą „Smegenys yra tik organas“. Pagalvokite, kaip jų išmintį galite pritaikyti sau. Kokias išvadas galite pasidaryti?

„Monstrai“ autobuse

Įsivaizduokime, kad mes esame autobuso vairuotojas arba vairuotoja. Autobusas ir jo važiuojamas kelias tegul atspindi mūsų gyvenimą. Mes tarsi vairuojame savo gyvenimo autobusą, kuriuo važiuojame gyvenimo keliu. Pasirinkdami vairuoti savo gyvenimo autobusą, mes su pasiėmėme visą savo patirtį, visas stiprybes ir gebėjimus. Juk taip ir turėtų būti, tiesa? Taigi, mes apsisprendžiame, koks mūsų kelionės tikslas ir kokiu keliu stengsimės jį pasiekti. Kelionės tikslą pasiekti mums labai svarbu, nes jis pagrįstas mūsų vertybėmis ir siekiais. Taigi, vairuojant svarbu nenukrypti nuo kurso ir judėti savo tikslo link.

Įsivaizduokime, kad, kaip ir kiekvienas autobuso vairuotojas, mes turime sustoti įvairiose stotelėse ir priimti keleivių. Keleiviais šiuo atveju mes galime pavadinti savo mintis, jausmus ar impulsus. Problema yra ta, kad ne visi keleiviai yra mandagūs ir malonūs. Kai kurie iš jų yra tikrų tikriausi monstrai. Pavyzdžiui, savikritiškos mintys. Tai labai nemalonūs padarai, nuolat kritikuojantys, priekaištaujantys ir silpninantys mūsų motyvaciją bei pasitikėjimą savimi. Įsivaizduokime, kad jie lenda prie mūsų ir šnibžda, o kartais garsiai rėkia mums į ausį visokius nemalonius dalykus. „Tu silpnas“, „tu vis tiek nieko nepasieksi“, „tau nepasiseks“, „kam tau to reikia“, „sustok, nieko nedaryk“ ir panašiai.

Kita nemaloni būtybė yra mūsų nerimas ir baimė. Ji mums gali rėkti „viskas bus blogai“, „susimausi“, „visi juoksis iš tavęs“. Dar vienas monstras gali būti pyktis, o kitas – nusivylimas. Tokių nemalonių, o kartais ir agresyvių „padarų“ gali būti ne vienas. Šie monstrai gali būti nemandagūs, pikti, įkyrūs. Jie gali kištis į mūsų vairavimą, nurodinėti, kur mums važiuoti.

Kartais mums gali būti taip sunku, kad mes pasukame monstrų nurodytomis kryptimis. Tačiau, laimei, galime pastebėti, kad tais atvejais mes jau nevažiuojame savo tikslo link. Mūsų maršrutas tokiu atveju tampa jau ne mūsų, bet mūsų baimės ar nepasitikėjimo kelias. 

Laimei, yra teisingas sprendimas. Mes galime apsispręsti siekti savo tikslo nekreipdami dėmesio į trukdžius, į savo monstrų – negatyvių minčių, emocijų ir impulsų – balsus. Tiesiog apsispręsti vairuoti savo gyvenimo „autobusą“ vadovaujantis savo vertybėmis ir siekiant savo tikslų. Jeigu taip darysime, greitai pastebėsime, kad monstrų galia silpnėja. Jie patys bijo mūsų pasiryžimo ir atkaklumo. Jie laipsniškai pradeda veikti vis rečiau ir vis silpniau. O mes galime keliauti savo tikslo link vis užtikrinčiau ir ramiau... Ir vis geriau mokėti nepasiduoti monstrų balsams ir klausyti tik savo apsisprendimų bei vertybių. Pagalvokime apie tai, kokie „monstrai“ mums trukdo labiausiai ir kokiu keliu link kokio tikslo mes norime keliauti. Tada galėsime apsispręsti – norėsime ar nenorėsime pasiduoti negatyvių minčių ir emocijų gąsdinimams bei įkalbinėjimams ir kiek ryžtingai būsime nusiteikę keliauti savo tikslų link.

Mes ne oras, mes dangus

Pažiūrėkime į dangų. Ką matome? Gal šuo metu šviečia saulė, o gal apsiniaukę, gal lyja, o gal net sninga, gal šiuo metu ūbauja stiprus vėjas, o gal griaudėja perkūnija... Jeigu mes pastebėsime orą ilgesnį laiką, bus visko. Orai nuolat keičiasi, priklausomai nuo metų laiko, dienos ar nakties, net nuo to, kurioje Lietuvos vietoje esame. Taip yra ir bus visą laiką. Orų permainų mes neišvengsime. Galime pabandyti įsivaizduoti, kad besikeičiantys orai yra mūsų mintys ir nuotaikos. Juk panašiai ir yra. Vieną dieną mums liūdna, kitą dieną linksmiau. Susipykome su draugu ar drauge, nusivylėme savimi ar kitais – užklumpa juodos mintys ar jausmai. Kas nors pasisekė – gyvenimas tarsi pašviesėjo. Ir taip gyvename nuolatinėje kaitoje, nuolatiniame gyvenimo cikle.

Tačiau kartais mes užmirštame tai ir pradedame save tapatinti su tuo metu esančiomis mintimis ar jausmais. Pavyzdžiui, jeigu kyla nepasitikėjimo savimi minčių, pradedame manyti, kad esame bejėgiai, o jeigu kas nepasisekė, – kad nevykėliai. Tai didelė klaida, kartinanti mums gyvenimą. Kaip nėra amžinos vasaros ar žiemos, amžinos nakties ar dienos, taip ir mūsų emocijos, jausmai ir mintys nėra amžini. Todėl svarbu išmokti truputį atsitraukti nuo apibendrinančių savęs vertinimų, ypač neigiamų, ir suvokti, kad mintys ir jausmai yra tik mūsų smegenų „produktai“, kurie nuolat keičia vienas kitą. Mintys yra tik mintys, emocijos yra tik emocijos, jausmai yra tik jausmai, esantys tuo metu. Ir tiek. Kitu metu viskas gali pasikeisti ir keičiasi. Tai galima palyginti su dangaus ir oro metafora. Mes nesame oras. Oras santykinai yra besikeičiančios mūsų mintys ir jausmai. Mes esame tarsi dangus, kur visa tai vyksta ir kur po nakties būtinai ateis diena, o po žiemos – vasara. Kur būtinai nustos lyti ar snigti ir kur vėtrą ir debesis pakeis skaisti saulė. Tai mūsų smegenys nuolat gamina šias mintis taip,tarsi gamta „gamina“ klimato reiškinius.

Todėl, neapibendrinkime, kai jaučiamės blogai. Prisiminkime, kad mintys ir nuotaikos, kaip ir oras, būtinai pasikeis. O mes, kaip dangus, galėsime būti tarsi šiek tiek šalia viso to ir stebėti visas savo gyvenimo spalvas, net ir tas, kurios tam tikru laikotarpiu mums neatrodo gražios ar net visai nepatinka. „Mes nesame oras, mes esame dangus“ – tai taisyklė, kurią galime prisiminti, kai pasijusite blogiau.

Mes ne šachmatai, mes šachmatų lenta

Ar esate žaidę šachmatais? Ar žinote, kaip tai vyksta? Tai žaidimas, kuriame kovoja dvi „armijos“ – baltieji ir juodieji. Šachmatai vaizduotėje gali padėti suprasti, kaip funkcionuoja mūsų protas. Mes taip pat turime dvi grupes minčių – baltų, šviesių, pozityvių ir juodų, tamsių, negatyvių. Mūsų galvoje irgi vyksta šių minčių kova. Tik skirtingai nuo šachmatų, nė viena pusė galutinai nelaimi. Kol mes esame gyvi, patiriame visų spalvų minčių ir emocijų – ir juodų, ir baltų. Todėl negalime savęs tapatinti nė su viena puse. Mes nesame nei baltosios figūros, nei juodosios figūros. Tai mūsų smegenys nuolat gamina tai tamsias, tai šviesias mintis. Ir šis procesas begalinis. Todėl drąsiai galime sakyti, kad mes nesame šachmatai, mes esame šachmatų lenta, kurioje ir vyksta begalinis baltosios ir juodosios pusės žaidimas.       Mes galime neįsitraukti, nesusitapatinti nė su viena puse ir išlikti neutralūs. Pasidžiaugti tuo, kas mums patinka, bet negalvoti, kad laimė bus amžina. Ir nenuliūsti, kai atsitinka kas nors nemalonaus. Nes tai visada baigsis.

Smegenys yra tik organas, mintys yra tik šio organo veiklos „produktai“

Ar kada nors pagalvojote, kiek visokių organų turite? Pasiklausę savęs galbūt greitai įvardysite tokius savo organus kaip širdis, plaučiai, kepenys, skrandis. Tačiau ar pagalvojote, kad smegenys irgi yra mūsų organas? Taip, tai organas, labai svarbus mūsų, kaip žmonių, identitetui. Mes tikrai žinome, kad įvairūs organai gali keisti savo darbą, gali kartais dirbti nelabai tiksliai, po to vėl susitvarkyti. Pavyzdžiui, smarkiau pabėgus širdis dar kurį laiką dirba stiprokai, nors jau ilsimės, o plaučiai po bėgimo gali kvėpuoti ir dirbti irgi, atrodytų,,pernelyg intensyviai. Dėl to labai neišgyvename tiesa? Tą patį galime pritaikyti ir smegenims. Jos irgi gali dirbti netiksliai, tarsi „nepataikyti į ritmą“. Ir nieko tokio. Pavyzdžiui, jau žinome, kad smegenys linkusios padidinti įvairias mums kylančias grėsmes arba padidinti nusivylimus. Jos linkusios gaminti mintis, visai be reikalo mus iš realybės dabartyje „nunešančias“ į ateitį, kur gali būti daug nerimo ar baimės, arba priešingai, į praeitį, kur gali būti liūdesio ir nusivylimo. Taip yra todėl, kad nesame tobuli ir mūsų organai, tarp jų ir smegenys, nėra tobulos. Kepenys gamina tulžį, skrandis galima skrandžio sultis, o smegenys „gamina“ mintis ir emocijas. Tai tik smegenų „produktas“. Mintys nėra realybė, jos tik mintys. O emocijos yra smegenų atsakas į savo pagamintas mintis. Todėl nesusitapatinkime su savo mintimis ir emocijomis. Visada prisiminkime, kad jos keičia viena kitą ir visą laiką svyruoja, keičiasi. Mes nesame mintys. Mes esame vieta, kur mintys kyla. Pavyzdžiui, vieną rytą mums atrodo, kad esame nevykę, negražūs, niekam tikę. Ar iš tikrųjų tokie esame? Kitą rytą, kai kas nors pasiseka, save vertiname kaip šaunuolius. Tai kokie mes esame? Ar tokie nevykėliai, kaip mums atrodė pirmąjį rytą, ar tokie šaunuoliai, kokie manome esą antrąjį rytą? Iš tikrųjų mes esame mes, netobuli, bet gan geri žmonės su besikeičiančiomis mintimis ir jausmais, galintys gyventi, siekti savo tikslų ir tuo džiaugtis. Tuo pat metu retsykiais patirdami liūdesį ar nusivylimą. Tai žmogiška. Mes nesame mintys. Mes žmonės, kurių smegenys sugalvoja ir „prigamina“ daug įvairių minčių. Prisiminkime tai.

68 PRATIMAS. Ko pasimokiau iš perskaitytų istorijų?

ISTORIJOS PAVADINIMAS

KOKIA JOS ESMĖ MANO POŽIŪRIU?

KAIP ŠIOS ISTORIJOS IŠMINTĮ GALIU PRITAIKYTI SAU? KO IŠ ŠIOS ISTORIJOS GALIU PASIMOKYTI?

„Monstrai“ autobuse

   

Mes ne oras, mes dangus

   

Mes ne šachmatai, mes šachmatų lenta

   

Smegenys yra tik organas, mintys yra tik šio organo veiklos „produktai“

   

Word variantas atsisiuntimui
PDF variantas atsisiuntimui

Žinote, kad siekdami tikslų susidursite su kliūtimis. Jeigu nesusitapatinsite su jomis- bus lengviau. Juk daug kartų tai pavyko, tiesa? Pavyzdžiui, mokydamiesi vaikščioti ar valgyti šimtus kartų patyrėte nesėkmę ir vis tiek pasiekėte savo.

© 2018 Geros Nuotaukos Link. Visos teisės saugomos.